Kaip išmokti eilėraštį atmintinai: pirmiausia suprasti, tada kartoti

Kad vaikas išmoktų eilėraštį atmintinai, patariame pirmiausia padėti jam suprasti, apie ką tas eilėraštis, ir tik tada mokytis jo po posmą balsu, kiekvieną naują prijungiant prie jau išmoktų. Geriau mokytis kelias dienas po truputį nei vieną vakarą ilgai. Eilėraštį galima laikyti išmoktu, kai vaikas kitą dieną sklandžiai jį pasako kam nors iš namiškių ir gali pradėti nuo bet kurio posmo.

Eilėraščių mokymasis atmintinai – ne vien sena mokyklos tradicija. Dabartinėje lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje kūrinių ar jų ištraukų mokymasis atmintinai įvardytas kaip vienas iš būdų ugdytis komunikavimo kompetenciją. Trečiokai ir ketvirtokai, skaitydami ir aptardami poeziją, gilinasi į eilėraščio nuotaiką, skambesį ir siužetą, o kartu mokosi raiškiai deklamuoti. Be to, eilėraščių vaikams prireikia per mokyklos šventes: kalėdinį renginį, Vasario 16-osios minėjimą ar Motinos dienos koncertą. Toliau rašome, kaip vaikui padėti keturiais žingsniais, kad nereikėtų kalti kiekvieno žodžio ir nebūtų baisu eilėraštį pasakyti prieš klasę.

Pirmiausia – suprasti, apie ką eilėraštis

Eilėraštį, kurio vaikas nesupranta, tenka kalti kaip žodžių virtinę, o tokia virtinė gali nutrūkti vos vaikui susijaudinus. Todėl, prieš pradėdami mokytis, perskaitykite eilėraštį vaikui patys – lėtai ir taip, kaip norėtumėte, kad jis skambėtų. Paskui tegul vaikas perskaito jį pats, balsu.

Tada pasikalbėkite. Ar visi žodžiai aiškūs? Klasikų eilėraščiuose pasitaiko senų ar tarmiškų žodžių, o vaikas gali nė nepaklausti, ką jie reiškia, ir tiesiog įsiminti nesuprantamą garsų junginį. Paklauskite, kas eilėraštyje kalba, kas vyksta pradžioje, o kas pabaigoje, kokia eilėraščio nuotaika: linksma, liūdna, rami ar žaisminga. Apie eilėraščio nuotaiką, skambesį ir tai, kas jame vyksta, pagal programą kalbamasi ir per pamokas, tad namuose tiesiog tęsiate tą patį darbą, tik neskubėdami.

Vaikui, kuris mėgsta piešti, pasiūlykite kiekvienam posmui nupiešti po paprastą paveikslėlį ir sudėlioti juos eilės tvarka. Svarbu ne grožis, o tai, kad vaikas eilėraštį pamato: kas po ko vyksta ir kas ką sako. Pirmokams ir antrokams, kurie mokosi trumpų eilėraštukų, gali padėti ir judesiai – kiekvienai eilutei galima sugalvoti gestą. Mūsų nuomone, suprasti eilėraštį – svarbiausias žingsnis, nors skubant jį praleisti lengviausia.

Po posmą ir balsu

Kai eilėraštis suprastas, mokykitės jo po vieną posmą. Vaikas perskaito pirmą posmą balsu du ar tris kartus, tada užverčia knygą ir bando jį pasakyti. Kur suklumpa, ten pasižiūri ir bando dar kartą. Kai pirmas posmas pavyksta be knygos, pridedamas antras, ir vaikas sako jau abu iš eilės. Taip kiekvienas naujas posmas prisikabina prie jau išmoktų.

Mokantis po posmą, pradžia kartojama dažniausiai, o pabaiga – rečiausiai, todėl ilgesniame eilėraštyje silpniausi gali likti paskutiniai posmai. Kitą dieną kartojimą verta pradėti nuo paskutinio posmo ir tik tada sakyti visą eilėraštį nuo pradžios.

Mokytis verta balsu, o ne tyliai, vien akimis. Taip vaikas girdi eilėraščio ritmą ir rimą, o jie gali padėti įsiminti: rimas tarsi pakužda, kuo baigsis kita eilutė, o praleidus žodį eilutė ima šlubuoti, ir vaikas tai gali išgirsti pats.

Kai vaikas sustoja ir nebeprisimena, kaip toliau, nesakykite visos eilutės. Užtenka pirmo žodžio, o kartais ir pirmo skiemens. Kuo mažiau pakuždate, tuo daugiau vaikas prisimena pats, o būtent to ir reikia. Tai tas pats principas, kurį aptarėme straipsnyje apie rašinį 4 klasėje: padėti, bet nepadaryti už vaiką.

Kelios dienos, o ne vienas vakaras

Eilėraštis, išmoktas per vieną ilgą vakarą, kitą rytą jau gali turėti spragų. Ilgiau išlieka tai, kas kartojama per kelias dienas, ir tai, ką vaikas bando prisiminti pats, o ne vėl perskaito. Tai patvirtina ir tyrimai: 2013 m. paskelbtoje mokymosi būdų apžvalgoje psichologas J. Dunlosky su kolegomis iš dešimties nagrinėtų būdų naudingiausiais įvertino du – savęs tikrinimą ir mokymąsi su pertraukomis, išskaidytą per ilgesnį laiką. O pakartotinis teksto skaitymas, kuriuo, pasak autorių, remiasi dauguma mokinių, įvertintas kaip mažai naudingas.

Jeigu iki deklamavimo liko kelios dienos, trumpam eilėraščiui tinka toks planas:

• Pirmą dieną perskaitykite ir aptarkite eilėraštį, išmokite vieną ar du posmus. Patariame skirti 15–20 minučių.
• Antrą dieną vaikas pirmiausia be knygos pabando pasakyti tai, ką išmoko vakar, ir tik tada pasitikrina. Paskui pridedate kitus posmus.
• Trečią dieną vaikas sako visą eilėraštį kelis kartus: ryte, po pamokų ir vakare kam nors iš šeimos.
• Tą rytą, kai reikės deklamuoti, užtenka vieną kartą ramiai pasakyti visą eilėraštį.

Kartais eilėraštis užduodamas rytdienai. Tada mokykitės vakare, prieš miegą pakartokite dar kartą, o ryte, prieš išeidamas į mokyklą, tegul vaikas pabando pasakyti jį be knygos. Tik nesitikėkite, kad taip išmoktas eilėraštis išliks ilgam.

Ko nedaryti? Nekartokite to paties posmo dvidešimt kartų iš eilės: tai vargina, o prisiminti pačiam nieko nereikia. Neraginkite sakyti greičiau – greitis čia nieko nereiškia. Ir nepaverskite eilėraščio bausme. Vis dėlto ne kiekvienas eilėraštis vaikui patiks, ir tai normalu. Kartais tiesiog reikia dar pakartoti, nes kartojimas – tai darbas, kuris atsiperka.

Seneliai čia gali labai padėti. Tegul vaikas padeklamuoja eilėraštį močiutei telefonu ar per vaizdo skambutį: tai ir kartojimas, ir pirmasis pasirodymas. O jeigu senelis pats prisimena kokį eilėraštį iš savo mokyklos laikų, tegul padeklamuoja anūkui. Taip vaikas pamatys, kad atmintinai išmokti posmai gali išlikti ilgai.

Pasakyti kitam: kaip deklamuoti raiškiai

Išmokti eilėraštį ir jį gražiai pasakyti – ne tas pats. Raiškiai deklamuoti reiškia pasakyti eilėraštį taip, kad klausytojai suprastų, apie ką jis, ir pajustų jo nuotaiką. Programoje trečiokams ir ketvirtokams numatyta mokytis daryti pauzes ir tinkamai dėti loginius kirčius. Skamba sudėtingai, bet namuose tai galima paaiškinti paprastai.

Ilgesnės pauzės daromos ten, kur baigiasi mintis, o ne būtinai ten, kur baigiasi eilutė. Kartais sakinys tęsiasi kitoje eilutėje, ir jeigu vaikas kiekvienos eilutės gale ilgai sustos, mintis nutrūks. Loginiu kirčiu pabrėžiamas svarbiausias sakinio žodis – jis ištariamas stipriau. Pabandykite du kartus pasakyti sakinį „Rytoj važiuosime pas močiutę“: pirmą kartą stipriau ištarkite žodį „rytoj“, antrą – „pas močiutę“. Pirmu atveju svarbu, kada važiuosime, antru – pas ką. Paklauskite vaiko, kurį žodį kiekvienoje eilutėje jis norėtų pabrėžti, ir tegul pabando taip pasakyti.

Susijaudinęs vaikas gali imti kalbėti greitai ir tyliai, todėl namuose verta repetuoti lėčiau, nei atrodo, kad reikia, ir garsiau, nei kalbama prie stalo. Surenkite namų repeticiją: vaikas atsistoja, palaukia, kol visi nutils, pasako, kieno eilėraštis ir kaip jis vadinasi, ir tik tada pradeda. O jeigu pamiršo – nieko baisaus: įkvėpti ir pradėti posmą iš naujo. Tegul tai nutinka namuose, kur niekas nesijuoks: tada vaikas žinos, ką daryti, jeigu taip atsitiks per šventę.

Dažniausiai užduodami klausimai

Per kiek laiko vaikas gali išmokti eilėraštį atmintinai?

Tai priklauso nuo eilėraščio ilgio ir vaiko amžiaus. Trumpam dviejų ar trijų posmų eilėraščiui patariame skirti dvi ar tris dienas po 15–20 minučių. Ilgesniam eilėraščiui pridėkite po dieną kas porą posmų ir kiekvieną dieną pradėkite nuo to, kas jau išmokta.

Ką daryti, jeigu vaikas niekaip neįsimena eilėraščio?

Pirmiausia patikrinkite, ar vaikas eilėraštį supranta: ar žino, ką reiškia visi žodžiai, ir gali savaip papasakoti, kas jame vyksta. Tada mokykitės mažesnėmis dalimis, po dvi eilutes, ir kartokite kelias dienas. Jeigu vaikui sunku įsiminti ir kitus dalykus, pasitarkite su klasės mokytoju, o jeigu jis painioja garsus ar sunkiai taria žodžius, verta kreiptis į logopedą.

Ar galima mokytis eilėraščio iš įrašo?

Galima. Pagal programą trečiokai ir ketvirtokai klausosi vaikų literatūros ir tautosakos tekstų ne tik tiesiogiai, bet ir iš garso ar vaizdo įrašų, o darydami įrašus patys mokosi raiškiai kalbėti. Patariame vaikui ir pačiam telefonu įsirašyti, kaip deklamuoja, ir pasiklausyti: taip išgirs, kur skuba ar praleidžia žodį. Tik įrašas neturėtų pakeisti to, kas svarbiausia: bandyti eilėraštį pasakyti pačiam, be knygos.

Kodėl vaikai vis dar mokosi eilėraščių atmintinai?

Lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa kūrinių ar jų ištraukų mokymąsi atmintinai mini tarp būdų, kuriais mokiniai ugdosi komunikavimo kompetenciją. Mūsų nuomone, mokydamasis eilėraščio ir sakydamas jį kitiems, vaikas gali praturtinti savo žodyną, o kartu įprasti kalbėti aiškiai ir drąsiai. O kiekvienas išmoktas eilėraštis – dar viena proga pasirodyti prieš klasę ar per šventę.

Jeigu norite, kad vaiko skaitymą ir kalbėjimą įvertintų mokytojas iš šalies, kviečiame į lietuvių kalbos pamokas pas mus Vilniuje ar Kaune arba nuotoliu. Pirmiausia išsiaiškiname, ką vaikas jau moka ir kur jam sunku, o tada parenkame užduotis, kurias kartosite ir namuose.