Čia pamokos devintokams lietuvių kalbos dviese – toks viduriukas tarp individualaus dėmesio ir draivo, kai šalia yra dar vienas mokinys. Dažniausiai devintoje klasėje pagrindinė bėda nebūna „rašiniai silpni“, o tai, kad rašyba dar nesustyguota. Ir jei jau devintokui reikia papildomų lietuvių, labai dažnai problemos prasideda dar 7–8 klasėje. Tada pirmas darbas – sutvarkyti taisykles ir elementarų rašymą, o tik po to galima rimčiau kibti į rašinius ir mąstymo lavinimą.
Ar tinka mokytis dviese, labai priklauso nuo vaiko lygio ir mokyklos. Pavyzdžiui, tokiose mokyklose kaip Vilniaus licėjus aštuntokai stodami į devintą klasę jau rašo praktiškai pilnavertį rašinį, o paprastose mokyklose normaliai rašinius ir mąstymą pradeda spausti tik 9–10 klasėse. Jei vaikas stipriai atsilieka, rašybos spragės didelės, dažniausiai pirmas etapas – individualios pamokos, kad „susigaudytų“ taisyklėse ir nebijotų rašyti. Kai pagrindas sutvarkytas ir vaikas jau „atsistatęs“, tada labai tinka mokytis dviese – galima daugiau dirbti su rašiniais, argumentavimu, tekstų analize.
Lietuvių kalboje tikrai nėra tokio dalyko kaip „per anksti išmokti rašinius“. Kuo anksčiau vaikas pradeda normaliai dėstyti mintis, tuo ramiau bus ir dėl 10 klasės, ir dėl egzaminų. O šiandien, kai didžioji dalis bendravimo – trumpučiai žinučių sakiniai ir emoji, vaikams natūraliai darosi sunkiau kalbėti ir rašyti pilnais, sklandžiais sakiniais. Tai jei skaitydami pagaunate save galvojant „čia lyg apie mano vaiką rašo“ – labai tikėtina, kad jam kaip tik tokios kryptingos, ramiai, žmogiškai vedamos pamokos ir reikalingos.