Tai lietuvių kalbos pamoka penktokams dviese – pastovios, reguliarios pamokos, kai vaikai mokosi poroje su mokytoju. Dažniausiai čia ateina vaikai, kuriems penktoje klasėje pradeda kristi pažymiai (ypač rašyba, skyryba stringa, arba tiesiog rašo itin lėta), nors pradinėse „lyg ir buvo viskas gerai“, arba jau seniau jautėsi, kad lietuvių kalba sunkiau sekasi nei kiti dalykai
Pagrindinė bėda – rašyba, pilnai neišmokta ketvirtoje klasėje. Kadangi pradinėse mokyklose pažymiai dažnai nerašomi, tėvams sunku laiku suprasti, kad vaikui jau sunku. Penktoje klasėje atsiranda pažymiai ir aiškiai pradeda matytis problemos. Tekstų ir diktantų padaugėja, tempas mokykloje spartėja. Tada staiga išlenda viskas, į ką kas buvo numota ranka: klaidos paprastuose žodžiuose, painiojamos galūnės, sunku parašyti tvarkingą sakinį ar trumpą pasakojimą.
Per papildomas lietuvių kalbos pamokas daug dirbama praktiškai. Mokytojas duoda trumpus diktantus, įvairius pratimus su raidžių įrašymu, žodžių dalijimu į skiemenis, reikšminiu žodžio dalių nagrinėjimu, sakinio narių ir pan. Visa medžiaga būna atspausdinta mokytojo pamokos pradžioje – vaikai rašo tiesiai ant lapų, brauko, taiso, lygina tarpusavyje, tėvams nereikia nieko pirkti ar ruošti. Porai dažnai duodamos identiškos užduotys, kad būtų galima maksimaliai tą patį aiškinti abiems vaikams. Dėl to yra labai svarbu suporavimas pagal savo lygį. Dėl to ne visada ir ne visus galima suporuoti – nes vaikai dar gali būti gan skirtingi savo žinių lygiu, pamokos metu palaikomu tempu, ir pan.
Porą gali atsivesti pats mokinys (draugą, bendraklasį) arba porininką/porininkę parenka mokytojas / administratorė , žiūrėdami į diagnostikos rezultatus. Jei vienas vaikas labai stiprus, o kitas dar tik „gaudo“ taisykles, dažniausiai siūlomos individualios pamokos – kitaip vienam nuolat teks laukti, o kitam bus per greita ir naudos nebus nei vienam.
Penktokams vis dar labai svarbus gyvas kontaktas ir susikaupimas, todėl tokias pamokas rekomenduojame kiek įmanoma daryti gyvai. Dalis sunkumų čia būna ne tik su taisyklėmis, bet ir su elementariu mokėjimu išsėdėti, sekti užduotį, pasitikrinti darbą iki galo. Jei visiškai nėra galimybių atvykti, galima jungtis ir online, bet kai tik yra šansas – geriausia rinktis artimiausią lokaciją prie namų ar mokyklos ir lankyti gyvai.
Pamokų dažnumas priklauso nuo situacijos. Jei reikia tiesiog lengvai pasitvarkyti rašybą ir palaikyti formą, dažnai užtenka 1 karto per savaitę. Jei pažymiai jau stipriai „nusiritę“ ir norisi greitesnio rezultato, kurį laiką tenka pasimokyti 2–3 kartus per savaitę, o vėliau, kai matosi akivaizdus progresas, pamokų skaičių galima mažinti ir pereiti prie palaikomojo režimo.
Porinės pamokos penktoje klasėje dažnai tampa antruoju etapu: kai aptvarkyti pagrindai, atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, tada vaikas jau drąsiau dirba pamokos metu ir tada susiporuoti paliakomąjam etapui būna lengviau. Kai lygis pakyla ir stabilizuojasi, dažniausiai keliems galima padaryti pertrauką nuo papildomų pamokų, o prireikus vėlesnėse klasėse – visada galima sugrįžti, „pasitikrinti“, ar viskas gerai ir imtis veiksmų tik jeigu identifikuojamos kažkokios gilesnės problemos.