Tai vienuoliktokų matematikos pamoka dviese – kai šalia yra dar vienas panašaus lygio mokinys, todėl atsiranda daugiau konkurencijos, bet mokytojas vis dar spėja labai konkrečiai sužiūrėti kiekvieno klaidas. Vienuoliktoje klasėje yra ruošiamasi pirmajai VBE egzamino daliai, kuri vyksta vienuoliktos klasės gale. Pagal tai ar A ar B lygiu mokosi matematiką mokiniai, išsirenkama dar ir tikslus skaičius kiek balų skiekiama. Šios papildomos matematikos pamokos padeda nebe „plaukti paskui programą“, o turėti normalų planą iki egzamino.
Pirmas susitikimas būna pusiau diagnostinis: mokytojas duoda užduočių iš tipinių 11 klasės temų ir kelių ankstesnių klasių vietų, kurios dažniausiai išlenda per VBE. Žiūrima, kaip kiekvienam sekasi su lygtimis ir nelygybėmis, funkcijomis (tiesinė, kvadratinė, gal jau ir eksponentinė/logaritminė), trupmenomis su kintamaisiais, trigonometriniais santykiais, procentais ir tekstiniais uždaviniais. Labai svarbu, kad abu vaikai būtų panašaus lygio: jei vienas dar stringa ant bendrų vardiklių, o kitas jau ramiai sprendžia VBE užduotis, atvirai pasakom tėvams – tokiu atveju geriau trumpam rinktis individualų formatą, kol lygis susivienodins.
Kai bazė panaši, darbas dviese labai pasiteisina. Vieni tėvai ateina su tikslu „stabilus 6–7 ir ramios dvyliktokų pamokos“, kiti – su aiškiu planu dėl A kurso ir 9–10 egzamine, nes žiūri į IT, inžineriją, ekonomiką ar kitą tiksliųjų mokslų kryptį. Mokytojas su abiem mokiniais susitaria skaitinius tikslus ir pagal juos dėlioja planą: kokias temas imame pirmiausia, kiek uždavinių darome per savaitę, kada darome bandomuosius „mini egzaminus“, kokia bus namų darbų norma. Pamokose nuolat grįžtama prie klausimo „kur dingo taškai?“ – ar netvarkingai parašyta lygtis, ar pamirštas vienetas, ar praleistas žingsnis, ar atsakymas geras, bet sprendimas neparašytas taip, kad egzamine būtų įvertintas.
Dirbama praktiškai, o ne vien „pakalbant teoriją“. Sprendžiami ir paprastesni, ir egzamininio tipo uždaviniai, daromi brėžiniai, tikrinami visi žingsniai. Mokytojas dažnai atsineša atspausdintą medžiagą, kad nereiktų eikvoti laiko perrašinėjimams iš vadovėlio – mokiniai rašo, brauko, lygina tarpusavio sprendimus. Porinis formatas čia labai padeda: vienas paaiškina kitam, kaip mąstė, atsiranda sveika konkurencija, norisi „neatsilikti“ ir dėl to daugiau pasistengti.
Kiek dažnai lankyti, priklauso nuo pradinės situacijos. Jei abu mokiniai gana tvirti, bet trūksta aiškumo ir egzamininio tipo praktikos, dažnai užtenka vienos pamokos per savaitę su rimtais namų darbais. Jeigu pažymiai sukasi apie 3–4 ir spragų daug, realu, kad bent kelis mėnesius teks dirbti 2–3 kartus per savaitę: pirmiausia „pastatyti ant kojų“, vėliau pereiti prie palaikomojo režimo. Pirmi pokyčiai dažnai matosi jau po kelių savaičių – kai abiem vaikams aiškiau, ne tik kad klysta, bet kur būtent ir kaip tą taisyti.
Pamokos gali vykti gyvai Vilniuje ar Kaune, arba online – galima derinti, pavyzdžiui, dalį pamokų daryti gyvai, dalį nuotoliniu būdu. Svarbiausia, kad vienuoliktokai pamažu išeitų iš „chaotiško sprendimo“ režimo ir iki dvyliktos klasės egzamino ateitų su sutvarkyta matematine baze, aiškiu planu ir šiek tiek didesniu pasitikėjimu savo galva.