Kaip išmokyti vaiką gražiai rašyti: kas svarbiau už dailyraštį

Raidės šokinėja per linijas, vienos linksta į kairę, kitos į dešinę, o paraštėje raudonuoja pastaba „rašyk dailiau“. Tada namie ir kyla klausimas, kaip išmokyti vaiką gražiai rašyti. Pirkti dailyraščio sąsiuvinių, liepti perrašyti visą puslapį ar palaukti, kol ranka sustiprės?

Pradinėje mokykloje gražus raštas pirmiausia reiškia įskaitomą raštą. Bendroji programa prašo, kad vaikas rašytų aiškiai ir tvarkingai, o trečioje ir ketvirtoje klasėje – ir greičiau. Todėl namie verta tikrinti ne tai, ar raidė panaši į pavyzdį, o tris dalykus: kaip vaikas laiko rašiklį, kaip sėdi ir ar kitas žmogus gali perskaityti, ką jis parašė. Jei raidės sukeičiamos ar praleidžiamos, tai jau ne rašysenos, o rašymo sunkumas, ir dėl jo verta pasitarti su logopedu.

Ko mokykla iš tikrųjų prašo

Tėvams ir seneliams dažnai atrodo, kad vaiko raidės turi būti tokios pat kaip pavyzdyje. Pažiūrėkime, ką sako patys dokumentai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintame Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymosi pasiekimų apraše numatyta, kad vaikas dar iki mokyklos pieštuką ir žirkles laiko taisyklingai, o paskutiniame, šeštajame, žingsnyje spausdintinėmis raidėmis parašo savo vardą ir kelis žodžius. Ten pat pabrėžiama, kad žingsnius su amžiumi galima sieti tik sąlygiškai, nes kiekvienas vaikas auga savo tempu.

Pirmoje ir antroje klasėje vaikai mokosi rašytinių raidžių. Lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje rašoma, kad tuo metu „mokomasi taisyklingai rašyti visas rašytines lietuvių kalbos abėcėlės raides ir jas jungti žodžiuose“. Trečioje klasėje jau „pereinama prie greitesnio rašymo tempo“. Ketvirtoje klasėje rašoma „tvarkingai, įskaitomai ranka ir klaviatūra, atsižvelgiant į situaciją“, o dailyraštis minimas kaip pavyzdys: juo rašomas sveikinimas ant atviruko. Ir dar vienas sakinys, kurį verta perskaityti dukart: „Skatinama individuali rašysena.“ Aprašydama, kaip vaikas rašo ranka, programa žodžio „gražiai“ nevartoja. Net aukščiausiam pasiekimų lygiui keliamas reikalavimas – aiškiai ir tvarkingai rašyti ranka.

Tai nereiškia, kad dailyraštis nebesvarbus. Visuotinė lietuvių enciklopedija jį apibūdina kaip aiškios, lengvai įskaitomos ir gražios rašysenos įgūdžių ugdymą ir primena, kad anksčiau dailyraščio buvo mokoma pradinėse klasėse, o dabar jo mokoma minimaliai. Seneliams, kurie mokėsi rašyti kitais laikais, dabartinis anūko sąsiuvinis gali atrodyti netvarkingas. Mūsų nuomone, mokykla čia teisi: gražus raštas yra tas, kurį lengva perskaityti ir kurį vaikas spėja parašyti. Dailumas tinka atvirukui, o kasdien svarbiau, kad ranka nepavargtų ir mintis nenutrūktų.

Pirmiausia – laikysena, rašiklis ir nuovargis

Kai vaikas rašo netvarkingai, dažnai kaltinamas skubėjimas ar nenoras stengtis. Tačiau iš pradžių pažiūrėkite, kaip jis sėdi ir laiko rašiklį. Patogiausia, kai pėdos remiasi į grindis, stalas yra maždaug alkūnių aukštyje, o laisva ranka prilaiko sąsiuvinį. Jei vaikas rašo beveik gulėdamas ant stalo, raidės gražesnės nebus, kad ir kiek kartų jas perrašytų.

Daug klausimų kyla dėl rašiklio laikymo. Įprastai mokoma rašiklį laikyti tarp nykščio ir smiliaus, atrėmus į didįjį pirštą. Tačiau 2012 m. Kanadoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 120 ketvirtokų, parodė, kad keturi skirtingi brandūs rašiklio laikymo būdai nei rašymo greičiui, nei įskaitomumui reikšmingos įtakos neturėjo. Jei trečiokas ar ketvirtokas rašiklį laiko kiek kitaip, bet rašo įskaitomai ir jam neskauda rankos, permokyti jo nereikia. Kitaip yra, kai rašiklis suimamas visu kumščiu, ranka greitai pavargsta ar ją skauda, o į popierių spaudžiama taip stipriai, kad lapas vos neplyšta. Tada padėti reikėtų kuo anksčiau, geriausia priešmokykliniame amžiuje ar pirmoje klasėje, kol įprotis dar nesusiformavo.

Svarbu ir tai, kiek vaikas rašo be pertraukos. Kitame tos pačios tyrėjų grupės darbe ketvirtokai dešimt minučių perrašinėjo tekstą. Po to jie rašė greičiau, tačiau jų raštą buvo sunkiau perskaityti. Todėl nepatariame liepti perrašyti viso puslapio už bausmę: pavargusi ranka rašo prasčiau, o vaikas iš tokios užduoties išmoksta nebent tai, kad rašymas yra bausmė.

Kaip praktikuotis namie: trumpai, bet kasdien

Rašysena tobulėja kartojant, ir stebuklų čia nėra. Mokymasis turi būti įdomus, bet ne visada: kai kuriuos dalykus tiesiog reikia pakartoti daug kartų. Todėl į klausimą, kaip išmokyti vaiką gražiai rašyti namie, atsakome gana nuobodžiai: trumpai, bet kasdien. Penkios ar dešimt minučių, kai vaikas atidžiai parašo kelias eilutes, duoda daugiau nei sekmadienio vakaras su visu puslapiu.

Svarbu, kad vaikas raides rašytų pats. JAV tyrėjų 2012 m. atliktame tyrime skaityti dar nemokantys ketverių–penkerių metų vaikai vienas raides ir figūras rašė ranka, kitas rinko klaviatūra, o dar kitas apvedžiojo. Vėliau, kai vaikai žiūrėjo į raides, su skaitymu susijusios smegenų sritys suaktyvėjo tik matant tas, kurias jie buvo rašę ranka, o ne tas, kurias buvo rinkę klaviatūra ar apvedžioję. Apvedžioti punktyrines raides galima pačioje pradžioje, kol vaikas mokosi rašymo krypties. Netrukus jis turėtų raidę rašyti pats, žiūrėdamas į pavyzdį, o vėliau – ir be jo.

Rašymui reikia ir prasmės. Programos pavyzdys su atviruku – puiki užuomina: sveikinimas, kurį perskaitys senelis, labiau paskatina pasistengti nei dar viena eilutė sąsiuvinyje. Pirkinių sąrašas, receptas, raštelis broliui ar laiškas močiutei – visa tai tikras rašymas ranka. O kalėdiniai atvirukai seneliams kasmet būna bene geriausia dailyraščio pamoka.

Kai vaikas jau moka visas raides, tempą galima pamažu greitinti, kaip ir numato programa. Paprastas būdas – po kiekvieno rašymo paprašyti, kad vaikas pats perskaitytų, ką parašė, ir pažymėtų vieną raidę, kuri pavyko geriausiai, bei vieną, kurią tobulins šią savaitę. Viena raidė per savaitę atrodo nedaug, bet per mokslo metus susidaro visa abėcėlė. Seneliai čia gali labai padėti: padiktuoti porą sakinių, pasiklausyti, kaip anūkas perskaito savo tekstą, ir pagirti už pastangas, ne tik už rezultatą.

Kada negražus raštas – jau ne įprotis

Netvarkingą rašyseną reikia atskirti nuo rašymo sutrikimo. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje disgrafija apibūdinama kaip dalinis gebėjimo rašyti sutrikimas: žmogus sukeičia ar praleidžia žodžių raides, lėtai sudarinėja žodžius. Ji gali būti susijusi su foneminės klausos trūkumais ar kalbos sutrikimais ir dažnai pasitaiko kartu su disleksija. Taigi svarbiausia ne raidžių grožis, o tai, ar parašytos reikiamos raidės. Vaikas, kurio raidės kreivos, bet žodžiai parašyti teisingai, dar mokosi valdyti ranką. Vaikas, kuris dailiai išveda žodį, bet jame trūksta raidės arba viena raidė pakeista kita, susiduria su kitokiu sunkumu, ir vien perrašinėjimas čia nepadės.

Veidrodiškai parašytos raidės ir skaitmenys pradžioje neturėtų gąsdinti. Prancūzų tyrėjo darbe, kuriame dalyvavo 300 penkerių–šešerių metų vaikų, aprašoma, kad tipiškai besivystantys šio amžiaus vaikai, rašydami diktuojamus skaitmenis ar didžiąsias raides, kai kuriuos iš jų dažnai parašo veidrodiškai, pavyzdžiui, 3 ar R. Kitame to paties tyrėjo tyrime parodyta, kad tai nepriklauso nuo to, kuria ranka vaikas rašo. Kas kita, jei antroje klasėje vaikas vis dar dažnai painioja raidžių kryptį, tarkime, b ir d. Tai jau reikėtų aptarti su mokytoju.

Pasitarti su logopedu verta, jei pastebite kelis iš šių ženklų:

• vaikas nuolat praleidžia, sukeičia ar prideda raides, rašydamas painioja panašiai skambančių garsų raides (pavyzdžiui, s ir š, b ir p);
• antroje klasėje vis dar dažnai rašo veidrodines raides;
• rašo daug lėčiau nei bendraklasiai, o ranka greitai pavargsta ar ją skauda;
• žodžiu pasakoja puikiai, bet raštu parašo vos kelis žodžius ir rašymo vengia.

Pirmiausia pasikalbėkite su mokytoju: jis kasdien mato vaiko darbus ir gali juos palyginti su bendraklasių darbais. Jei mokykloje dirba logopedas, paprašykite, kad jis peržiūrėtų vaiko sąsiuvinį. Įsiklausykite ir į vaiko tarimą, nes disgrafija gali būti susijusi su kalbos sutrikimais. Apie tai, kada netaisyklingai tariamam garsui jau reikia dėmesio, rašėme straipsnyje „Vaikas netaria R: kada palaukti, o kada kreiptis į logopedą“.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar mokykloje dar mokoma rašytinių raidžių?

Taip. Pagal bendrąją programą pirmoje ir antroje klasėje vaikai mokosi taisyklingai rašyti visas rašytines lietuvių kalbos abėcėlės raides ir jas jungti žodžiuose. Kartu jie mokosi rašyti ir klaviatūra. Trečioje klasėje pereinama prie greitesnio tempo, o ketvirtoje skatinama individuali rašysena.

Ar kairiarankį vaiką reikia mokyti rašyti dešine ranka?

Ne. Didelės metaanalizės vertinimu, kairiarankių yra apie 10,6 proc., tai yra maždaug kas dešimtas žmogus. Kairiarankiui patogiau, kai sąsiuvinis kiek pasuktas pagal laikrodžio rodyklę, šviesa krinta iš dešinės, o suole jis sėdi kairėje pusėje, kad alkūnė nesusidurtų su suolo draugo alkūne.

Kiek laiko per dieną skirti rašysenai?

Užtenka 5–10 minučių, jei vaikas tuo metu rašo atidžiai. Ilgai perrašinėjant ranka pavargsta ir raštas prastėja, todėl geriau kelios eilutės kasdien nei visas puslapis kartą per savaitę.

Ar verta pirkti dailyraščio sąsiuvinių?

Pirmoje klasėje jie padeda išmokti raidžių formą ir rašymo kryptį. Tik neapsiribokite apvedžiojimu: kai raidės forma jau aiški, tegul vaikas ją rašo pats, o vėliau rašo tikrus žodžius ir sakinius, kuriuos kas nors perskaitys.

Jei vaikui sunku ne tik dėl rašysenos, bet ir dėl rašybos ar rašinių, kviečiame į lietuvių kalbos pamokas: individualiai arba dviese, gyvai Vilniuje ir Kaune arba nuotoliu. O jei vis pastebite, kad sąsiuvinyje raidės sukeistos ar praleistos, pasitarkite su mūsų komandos logopede. Kaip užsiregistruoti, rasite logopedo užsiėmimų puslapyje.