Tai 11 klasės chemijos individuali pamoka – dirbama individualiai. Pamoka gali būti gyvai arba online. Individualios pamokos labiausiai tinka gimnazistams, kuriems chemija stringa dėl įvairiausių žioplų klaidų: vienur nesuprastas vienetas, kitur neaiški formulė, dar kitur pasimeta logika, kodėl reakcija vyksta būtent taip. Dešimtoje klasėje chemija dažnai pasidaro ženkliai konceptualesnė – nebeužtenka „iškalti“ apibrėžimą ar parašyti lygtį, reikia suprasti, kas vyksta dalelėse, kaip susiję dydžiai, ir kaip iš to padaryti teisingą sprendimą uždaviniuose. Rekomenduojame paimti bent 6 individualias pamokas, nes tik tada stipriau pasimatys rezultatas.
Pirmas susitikimas dažniausiai būna pusiau diagnostinis. Mokytojas greitai pasižiūri, ar mokinys turi bazę, ant kurios laikosi 11 klasės temos: ar tvirtai jaučiasi su medžiagos sandara (atomai, jonai, molekulės), elementų periodine lentele (grupės, periodai, valentingumas), cheminėmis formulėmis (kaip susirašo, ką reiškia indeksai), lygtimis (kaip subalansuoti), pagrindiniais dydžiais (masė, molis, molinė masė, tūris, koncentracija), vienetais ir skaičiavimais. Dažnai iš karto matosi, kur yra spraga, kuri vėliau trukdo viskam: pavyzdžiui, mokinys supranta temą žodžiais, bet uždavinyje pasimeta, nes neaišku, kaip pereiti nuo teksto prie konkrečių skaičių, nuo konkrečių skaičių prie formulės, o nuo formulės prie jau paties skaičiavimo.
Jeigu mokytojas pamato spragų pamatinėse temose, pirmiausia yra sutvarkomos jos. Chemijoje labai svarbu sutvarkyti kelis bazinius dalykus, nes be jų mokinys nuolat stringa: vienetų keitimas, skaičiavimas su moliais ir molinėmis masėmis, proporcijos, koncentracijos supratimas, reakcijų lygčių balansavimas. Kai šitie dalykai stovi tvirtai, dauguma 11 klasės temų pasidaro daug aiškesnės, nes mokinys nebestringa ant sprendimų mechanikos ar „išsisukinėjimo“ iš padėties, o gali galvoti apie pačią chemiją.
Toliau pamokose dirbame pagal tai, ko realiai reikia mokiniui: vieniems svarbiausia susitvarkyti mokyklinę programą ir stabiliai rašyti kontrolinius, kitiems – pasiruošti rimtesniam mokymuisi (jeigu galvojama apie Chemijos A lygį) 11–12 klasėje (kai atsiranda daugiau gylio ir daugiau skaičiavimų), dar kitiems – pasikelti pažymį iki konkretaus tikslo. Dešimtoje klasėje dažniausiai tvarkome tokias kryptis:
• Reakcijų lygtys ir jų prasmė: ne tik „parašyti“, bet suprasti, kas yra reagentai ir produktai, kodėl koeficientai tokie, kaip susiję masės ir moliai.
• Skaičiavimai: moliai, molinė masė, kiekio ir masės ryšiai, tirpalų koncentracija, pritaikymas tekstiniuose uždaviniuose.
• Medžiagų klasės ir savybės: rūgštys, bazės, druskos, oksidai (jei tai jūsų programos dalis), kaip atpažinti, kaip prognozuoti reakcijas, kaip „nesumaišyti“.
• Periodinė lentelė ir ryšiai: kaip iš lentelės suprasti, ką elementas „mėgsta daryti“, kokį joną sudarys, kokios jo savybės, ir kaip tai padeda sprendžiant uždavinius.
• Eksperimentai ir užduočių logika: kaip perskaityti sąlygą, ką reiškia „įpilta“, „išsiskyrė“, „nusėdo“, „perteklinis“, „išeiga“, kaip nepasimesti tekste.
Individualios pamokos didžiausias pliusas – mokytojas gali dirbti tiksliai tuo tempu ir tuo lygiu, kuris reikalingas. Jeigu mokinys kažkur „užstringa“ (pavyzdžiui, nemoka greitai susirašyti duomenų, painioja vienetus, skuba ir praleidžia žingsnį), mokytojas tai pamato iš karto ir sutvarko vietoje. Grupėje tokios smulkmenos dažnai praslysta, o chemijoje jos vėliau virsta didelėmis klaidomis kontroliniuose. Individualiai galima labai aiškiai susidėlioti sprendimo algoritmus: ką rašau pirmiausia, kaip pasidarau schemą, kaip tikrinu, ar atsakymas logiškas.
Po pirmų kelių pamokų mokytojas paprastai pateikia aiškų grįžtamąjį ryšį tėvams: koks mokinio lygis, kur yra stiprybės, kur didžiausios spragos, ir koks būtų realistiškas planas. Dažnai susitariame ir konkretų tikslą: pavyzdžiui, „iš 6 į stabilų 8“, „be streso rašyti kontrolinius“, „susitvarkyti skaičiavimus“, „pasivyti temomis prieš pusmetį“. Tada sudarome 4–8 savaičių planą: kokias temas tvarkome pirmiausia, kiek namų darbų reikia tarp pamokų, kada darome bandomuosius darbus ar mini testus.
Svarbi dalis – darbas tarp pamokų. Chemijoje progresas greičiausiai matosi tada, kai mokinys ne tik „suprato pamokoje“, bet ir namie padaro kelias kryptingas užduotis, kad įgūdis susiformuotų. Net jeigu neišeina padaryti namų darbų teisingai – svarbu juos daryti ir siųsti (ar atnešti patikrinti) mokytojui, nes tada ir mokytojas matys kokios klaidų priežastys.

Pamokos gali vykti gyvai arba online. Online formatas chemijai dažnai veikia visai gerai, nes galima patogiai dirbti su užduotimis, lentelėmis, schemomis, dalintis ekranu, greitai taisyti sprendimus. Visgi, jeigu mokiniui sunku susikaupti prie ekrano arba reikia daugiau „rankos vedimo“ (ypač kai tvarkomi baziniai skaičiavimai), gyvai kartais būna lengviau pirštu į sąsiuvinį pabaksnoti. Bet abiem atvejais tikslas tas pats: kad chemija nebebūtų „chaosas“, o taptų aiškia sistema, kur mokinys žino, ką daro ir kodėl.
Praktinis rezultatas po 6 pamokų arba daugiau – aiškesnė bazė, mažiau „atsitiktinių“ klaidų, tvarkingesni sprendimo žingsniai ir stabiliau kylantis pažymys. O svarbiausia – mokinys pradeda jausti, kad chemijos mažiau bijo.“