Šiandien nusprendžiau su jumis pasidalinti laišku, kurį rašiau vienos pas mane matematikos besimokančios mergaitės mamai. Tai istorija apie sunkumus matematikoje ir nurašymą – kai bėda, pasirodo, yra visai kitur.

Šioje istorijoje vardus ir kitas asmenines detales pakeičiau, kad neatskleisti konkretaus vaiko duomenų. Su jumis dalinuosi todėl, kad tai yra ilgiausias ir nuoširdžiausias laišas su tikslu padėti mamai, ir šeimai padėti savo vaikui. Ir jaučiu, kad nors ir galbūt jis toks „Aštru“ gali kam nors pasirodyti – jis jums atskleis kaip gali atorydit skirtingi vaikai ir kaip kartais mokytojas turi būti ne tik dalyko mokytojas, bet ir psichologas, suprantantis pamatinius dalykus.

Sveiki, Violeta,

Norėjau pasikalbėti apie Karoliną ir jos pažangą matematikoje. Gera žinia ta, kad ji gerėja, bet jai tikrai sunku susikoncentruoti ir atlikti užduotis. Ji gali atlikti darbą, bet beveik kiekvieną nurodymą reikia pakartoti du ar tris kartus, kad ji jį suprastų ir teisingai atsakytų. Pavyzdžiui, galiu pasakyti tą patį dalyką tris kartus, ir tik po trečio pakartojimo ji padarys teisingai, net jeigu pakartojau identišką sakinį, nepridėjusi jokio papildomo paaiškinimo. Tai nereiškia, kad ji nėra protinga – priešingai, ji turi kosmiškai galingas smegenis. Bet problema ta, kad ta visa galia spinduliuoja 360 kryptimis. Ir tai vyksta pasąmoningai – ji to valdyti negali ir net nesupranta, kad taip vyksta (kaip žirafa nesupranta, kad yra žirafa). Jos mintys tiesiog laksto į visas puses, kaip automatas šaudantis kulkomis. Turiu nuolat ją nukreipti, lyg sakydama: „šaudyk į šiaurę“, tada vėl: „šaudyk į šiaurę“, ir trečią kartą: „taip, vis dar į šiaurę“, kol ji galiausiai susikoncentruoja ir pataiko į šiaurę.

Mes judame į priekį, bet labai lėtai. Viena iš priežasčių yra ta, kad ji jau yra tokiame amžiuje, kai mokytis valdyti šiuos dalykus yra sunkiau nei, tarkime, 6 ar 7 metų. Jos ADHD yra tikrai labai stiprus. Aš pati esu mačiusi daug vaikų su ADHD ir ADD, bet Karolinos ADHD yra tiesiog be proto stiprus. Tai tiesiog neįtikėtina. Blogiausia tai, kad ji nuo pat vaikystės nebuvo mokoma, kaip su tuo tvarkytis, ir dabar, paauglystėje, vis dar nežino, kaip tai padaryti. Dabar dalį pamokos metu ją mokau ne grynai matematikos, bet labiau to, kaip ji turi koncentruoti savo galvą, kad milžinišką kiekį energijos ir proto sukoncentruotų į vieną tašką, o neištaškytų po visur. Iki šiol niekas jos to nemokė. Ji bando taikyti „vaikų be ADHD metodus“ mokantis, kas yra visiškai beviltiška.

Jos pasitikėjimas savimi matematikoje yra itin žemas. Jos bendras pasitikėjimas savo sprendimais ir veiksmais taip pat yra labai žemas. Mes dirbame su tuo, bet tai nebus greitas procesas. Jūs taip pat galite jai padėti namuose – apie tai papasakosiu vėliau. ADHD labai sugadino jos bendrą pasitikėjimą savimi. Bet, tiesą sakant, ne vien ADHD čia kaltas – prisidėjo ir žmonės aplink ją. Tai gali būti jos broliai ir seserys, mokytojai, o gal net ir jūs, kaip jos mama. Ji nuolat girdi kritiką, ir tai pradeda ją paveikti. Ji girdi: „O, tu nesugebi to padaryti, vadinasi, esi kvaila.“ „Vėl nepasisekė, vadinasi, esi kvaila.“ Ir ką ji iš to išsineša? Kad ji yra kvaila, ir mano, kad tam yra įrodymų. Tai nėra taip, kad kažkas ją vadina kvaila be jokios priežasties – žmonės pateikia įrodymus, kodėl jie mano, kad ji kvaila, ir po truputį ji pati tuo įtiki.

Dabar ji galvoja: „Esu kvaila. Niekam nereikalinga. Esu nieko verta.“ Tai sukėlė gilų nepagarbos sau jausmą. Ji prarado pasitikėjimą priimti sprendimus ir suvokti, kad klaidos yra normalu. Per kiekvieną pamoką vis sakau jai: „Žiūrėk, viskas gerai. Jei nepavyksta iš pirmo karto, pavyks iš trečio. O jei ne iš trečio, tai gal iš dešimto. Tokia tu esi, ir tai yra normalu. Turėtum sugebėti pasakyti: ‘Taip, tokia esu, ir darau viską, ką galiu su tuo, ką turiu.’“ Nebandyk praleidinėti dalykų, trumpinti, mandruoti, kad galėtum greičiau suskaičiuoti. Ne, tu negali greičiau, ir tau nereikia. Tau reikia, bent kol kas, lėtai padaryti tą patį. Ir ne dėl to, kad esi kvaila, tu to nepadarai – tavo smegenys tiesiog kitaip veikia. Ir ne, jos nėra sugedusios, jos kitokios. Bet jai sunku tai priimti, ir tai ją stabdo.

Labai geras pavyzdys būtų su bjauriuoju ančiuku iš tos pasakos. Visos antys šaiposi, visi gyvūnai šaiposi (ir jie teisūs), nes jie jį lygina su paukščiais ir antimis. Bet esmė ta, kad niekas nesupranta, jog tas „ančiukas“ yra kitokios rūšies. O jis pats to nežino. Jam atrodo: „Nu aš toks, kaip ir kiti.“ O tie kiti irgi nežino, kad tai gulbė. Ir jam tai labai kerta per pasitikėjimą, nes atrodo: „Va, kiti paukščiai skrenda, kiti daro tą, aną, aš irgi galiu. Kuo aš blogesnis?“ Tas lyginimas tiesiog žlugdo ją.

Kartais matomus trūkumus turėti yra lengviau. Aš taip pat daviau jai pavyzdį vienoje iš savo pamokų. Sakiau jai: „Žiūrėk, problema su tuo, ką tu turi, yra ta, kad tai nėra matoma, gerai? Jei neturėtum rankos arba kojos, kaip baisu tai bebūtų, tau būtų lengviau. Visi galvotų: ‘O, ji neturi rankos, tai turbūt jai sunku rašyti.’ Jie atlaidžiau į tave žiūrėtų, niekas nesijuoktų, nes matytų, kad neturi rankos. Karolina, tu turi suprasti, kad jei matytų plika akimi, kas yra, jie lengviau sau mintyse pateisintų ir suprastų tave. Visi būtų daug supratingesni, nes aiškiai matytų, kas yra ne taip, ir atsižvelgtų į tai. O tavo atveju nieko nesimato. Tu iš išorės atrodai kaip bet kuri kita graži, daili mergaitė. Tu galbūt įtari, kad „visi prieš tave nusistatę“ ir galvoji, kodėl tau taip nesiseka. Jie reaguoja į tave kitaip, nes pasąmoningai jaučia skirtumą, bet sąmoningai nesupranta, kur reikalas. Plika akimi nesimato, kad tavo smegenys veikia kitaip – tai išduoda tik tam tikros elgesio ir kalbėjimo apraiškos. Jie gal įtaria, kad kažkas ne taip, bet nesupranta, kas. Tai juos gąsdina. Gąsdina, nes jie nežino, kaip elgtis su tuo, ko nesupranta. Jie tave atstumia, kritikuoja, sumenkina, gal net pavydi (gražiai merginai visada visi pavydi – su tuo gali tiesiog susitaikyti). O tu tiki visais tais žodžiais, kuriuos tau sako žmonės, kurių nuomonė tau net neturėtų rūpėti.“ – sakau aš Karolinai.

Kaip gauti imunitetą patyčioms.           Bet dabar kas nutinka – po tiek daug kartojimų – ji yra pati įtikėjusi tuo. Ir aš jai sakiau, kad žmonės sakys, jog esi kvaila, nes jie tavęs nepažįsta. Jie mato, kad tu negali padaryti kažko iš pirmo ar antro karto. Tas jiems yra pastebima ir jie nesupranta, kodėl taip yra. Taigi jie tai paaiškina, kad „tu kvaila, tu keista”. Arba jie tiesiog pavydi ir rezga intrigas. Bet tu turi suprasti, iš kur tai kyla. Tai kyla iš pavydo tau ir iš nesupratimo, iš tų vaikų vidinių baimių. Aš jai duodu tokį paaiškinimą, ir bandau jai perduoti tokį mąstymo būdą, kurį ji turėtų išugdyti savyje, kad galėtų atsispirti visoms toms baisioms nuomonėms.”

Siaubingos pasekmės ateities romantiškuose santykiuose.
Dar vienas pavyzdys, kurį noriu paminėti, yra toks. Ilgainiui tai gali turėti tikrai baisias pasekmes jos asmeniniuose santykiuose. Štai kas vyksta: ji galvoja, kad yra kvaila, neverta ir kad su ja kažkas negerai. Ji tiki, kad niekas jos iš vyrukų nenorės dėl to, kokia „kvaila“ ji mano esanti. Tai kas tada nutiks? Ji taps ta, kuri visada stengiasi įtikti kitiems. Kai vaikinas jos negerbs, gal net bandys pabučiuoti be jos sutikimo ar net tyčiosis iš jos, ji tiesiog priims tai. Ji kentės tokią elgseną, kurios iš tikrųjų neturėtų toleruoti. Užuot tiesiog pirmam nepagarbos žestui pasitaikius – palikusi tokį žmogų. Bet ji pakęs, ji liks, nes bijos būti viena. Ji galvos: „Jei nepakęsiu šito, liksiu viena, nes aš NIEKAM nereikalinga ir bijau būti vieniša.“. Be to – jeigu kas nors su ja šeimoje taip jau elgiasi (tarkime sesė, brolis, tėtis, mama), ji pradeda galvoti, kad va tokia „meilė” yra normali. Ką noriu pasakyti, kad jeigu iš tavęs tyčiojasi ir tave visaip vadina ir tavęs negerbia, tai čia taip atrodo meilė. Ir ji tokios meilės tikėsis ir iš vyrų. 

Bet ji visiškai ne taip turėtų mąstyti. Kai kalba eina apie vaikinus ir santykius—ar tai būtų pasimatymai, draugystė, ar net būsimas vyras—ji turėtų sau sakyti: „Jei šitas vaikinas elgiasi netinkamai, tai ne mano problema.” Ji turėtų elgtis kaip parduotuvėje, kai pamato daiktą, kuris jai nepatinka. Tu gi nebandai to daikto, kuris tau nepatinka pakeisti, tu tiesiog eini toliau per lentynas ir ieškai ko nors geresnio. Ir tu nesupyksti, kad tenka gerokai pasirausti ir gal net kelias skirtingas parduotuves aplankyti kol surasi tokią prekę, kuri tau patinka. 

Tas pats su berniukais/vyrukais. Požiūris turi būti toks: „Jei negali su manimi tinkamai elgtis, aš išeinu ir nesigailiu.“ Jai reikia sveikos savęs pasitikėjimo dozės, gal net šiek tiek to „narcisizmo“ ar pasipūtimo, kad apsaugotų save nuo žmonių, kurie gali bandyti ją išnaudoti. Priešingu atveju, ji įsipainios su netinkamais vaikinais—tais, kurie yra labiausiai negerbiantys, kvailiausi—ir bandys juos „pataisyti“. Arba dar blogiau – lauks kol jie susivoks ir patys pasikeis. O jie, žinoma, to nedarys. Ir dėl to ji kentės. Jei būčiau Jūsų vietoje, pradėčiau ją girti kiekvieną dieną. Nuoširdžiai sakau, tai tikrai nebūtų per daug. Tai yra būtent tai, ko jai reikia, kad išliktų stipri ir sveika. 

Tikiuosi, viskas bus gerai!

Ji yra labai protinga mergaitė, kuriai reikia tiksliai pamatyti ką ji moka gerai ir ties tuo koncentruotis (pvz. kalbų mokymasis, ji ne veltui poliglotė jau dabar). Ir net nebandyti rungtis su kitais žmonėmis ten, kur vyksta „ančių dalykai”. Ji ne antis, ji gulbė, tik dabar dar to niekas nesupranta.

iki, 

Goda Paskal

+370 610 71191  ;