Konkurencija užgožia viską. Mes esame dominuojančio auklėjimo būdo – tėvų sraigtasparnių aukomis; tokie tėvai neskiria laiko gerumui. Tokie tėvai yra įsitikinę, kad jei vaikai nebus tobuli – gyvenime jiems nepasiseks.

Sutelkdami dėmesį į individualią sėkmę ir tobulumą, sumokame savo kainą. Patys to nesuvokdami auginame narcizus, stokojančius gerumo ir empatijos.

Nedarome to tyčia, bet nutinka būtent taip: vaikai neturi kada galvoti apie kitus žmones, nes per daug dėmesio skiria savo pasiekimams. Vaikai jaučia spaudimą gauti itin gerus pažymius, nes kitaip negaus pripažinimo ir meilės iš tėvų. Tokį jausmą vaikui pakelti sunku.

Taigi vaikai visą energiją sutelkia į sėkmės kiekį, gauna puikius pažymius, tačiau nesistengia būti savarankiški, ką jau kalbėti apie gerumą kitiems. Taip auklėjamoje visuomenėje gerumui nėra vietos.

Jeigu vienas žmogus kažką atrado kaip lengviau padaryti, tai jis niekada nepasidalins su savo bendraklasiu, ar kiemo draugu. Nes užsiaugins sau konkurentą stojamiesiems! Jo draugas panašioje situacijoje irgi nepadės. O kiek daug padėti jiedu galėjo vienas kitam ir gerumą būtų padauginę kelis kartus? Arba jeigu kokiam senam žmogui liūdna ar reikia padėti – tai toks suaugęs žmogus neatras laiko pagalbai. Jis to juk nesitreniravo vaikystėje.

Mokslas ir žinios yra svarbu, bet reikia nepamiršti gerumo. Jis ugdomas turi būti dar mokykloje.